Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus kalba diskusijoje „Lietuvos pirmininkavimas Demokratijų bendrijai – iššūkiai ir galimybės“:

Gerbiami kolegos demokratai, noriu visų pirma nuoširdžiai pasveikinti su Tarptautine demokratijos diena ir su tuo, kad mes čia, Lietuvoje, turime tokią gražią progą, pirmininkaudami tokiai garbingai Demokratijų bendrijai, susirinkti, pasikalbėti ir pasitarti apie tikrai rimtus dalykus. Iš tiesų simboliška, kad mes darome tai čia, Lietuvoje, kur patyrėme tikrai jaudinančią demokratijos sėkmės istoriją. Vos prieš dvidešimt metų dar kovojome už demokratijos vertybes pačioje nedemokratiškiausioje imperijoje, demokratiškai atkūrėme valstybę, vėliau įtvirtinome demokratiją savo konstitucijoje, o šiandien esame Europos Sąjungos ir NATO nariai, pirmininkaujame Demokratijų bendrijai ir galime labai paprastai kelti klausimus. Tai yra mūsų patirtis, kuri verčia labai aiškiai suvokti ir šiandien visai demokratinei bendrijai kylančius iššūkius. Savo kalbą aš formuluoju kaip paprastą klausimą mums visiems – kodėl Lietuva šiuos dvidešimt metų įveikė kaip subrendusi ir konsoliduota demokratija, turinti, žinoma, savo vidinių problemų, bet vis tik būdama Europos Sąjungos ir NATO narė, o mūsų kaimynams baltarusiams nepasisekė įveikti šio kelio taip, kaip atrodė iš pradžių.
Samuelis Huntingtonas 1995 metais išleido įspūdingą knygą, pavadinęs ją „Trečioji banga“, kurioje labai aiškiai atskleidė tam tikras demokratijos plėtros tendencijas XX amžiuje. Jos leidžia pažvelgti ir į galimą demokratijos perspektyvą pasaulyje. Mes visi pergyvenome XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigos – 10-ojo dešimtmečio pradžios „trečiąją demokratijos bangą“ bei to laikotarpio entuziazmą. Lygindami jį su šiandiena galime, ko gero, kalbėti apie „trečiosios bangos“ atoslūgį. „Pirmoji banga“, kaip žinia, po pasaulį pasklido po Antrojo pasaulinio karo, „antroji banga“ kilo XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, ją sukėlė didžiųjų imperijų pabaiga, na o „trečiąją bangą“ sukėlė paskutinės imperijos ir šaltojo karo pabaiga.   
Deja, „trečioji banga“ nedavė tiek, kiek žadėjo 1990-aisiais. Atoslūgis pasiglemžė didelę erdvę, kuri prasideda čia pat, į Rytus nuo Lietuvos, ir tęsiasi iki pat Japonijos sienų. Matyt, vienas didžiausių iššūkių demokratijai šiandien yra tai, kad kai kurios nedemokratinės arba ribotos demokratijos šalys pakankamai sėkmingai konkuruoja su demokratijos erdve dėl ekonomikos plėtros tempų. Demokratijos plėtros scenarijus susiduria su faktu, kad bent dviejų iš keturių prognozuojamų ateities ekonominių galių, vadinamojo BRIC ketvertuko narių, – Kinijos ir Rusijos - ekonominę sėkmę artimiausiu metu nulemiančiu pagrindiniu faktoriumi nėra demokratija, žodžio laisvė, žmogaus teisės.
Kinijos sėkmė – ribotos demokratijos ir rinkos ekonomikos mišinys bei spartus ekonomikos augimas – tapo užkrečiamu pavyzdžiu visai erdvei, kuri prasideda ties Lietuvos–Baltarusijos pasieniu ir tęsiasi iki pat Japonijos pakrančių, jeigu taip galima šitą erdvę įvardinti.
Taigi XXI amžius prasidėjo „demokratinei bendruomenei“ vis geriau suvokiant naujus, strateginius iššūkius. Keletą iš jų labai trumpai aptarsiu.
Pirmas iššūkis susijęs su tuo, kad demokratinė bendruomenė šiuo metu nebėra vienintelis visuomenės raidos scenarijus, bent kai kuriam laikui garantuojantis ekonominės ir socialinės gerovės spartų augimą. Demokratinė bendrija baigė XX a. didžiule pergale – jos gintą ekonominės rinkos modelį perėmė ir „nedemokratinė bendrija“, kuriai prireikė beveik 80 metų klajonių, bandant atrasti socialistinės ekonomikos „privalumus“, kol tokie bandymai galų gale ekonomiškai bankrutavo ir tai nulėmė šaltojo karo pabaigą. Tačiau ši pergalė sukūrė naują didelį iššūkį demokratinės bendruomenės tolesnei ilgalaikei plėtrai – ką atsakyti į ribotų demokratijų, kuriančių rinkos ekonomikas, santykinę sėkmę. Pietų Korėja, ko gero, yra pavyzdys, kaip autoritarinių režimų sukurta sparti ekonominė pažanga galų gale atveda prie demokratinio virsmo, kuris išsiplėtoja iki stabilaus demokratinio šalių vystimosi.
Iš čia demokratinei bendruomenei kyla esminis strateginis klausimas – ar tikrai vienintelis būdas, kaip pasiekti tolesnės demokratijų erdvės plėtros – tai laukti, kad nedemokratinių režimų, naudojančių rinkos ekonomikos pasiekimus, sukurta ekonominė sėkmė automatiškai lems ir konkurenciją politinėje tokių šalių sistemoje, o tuo pačiu ir demokratiją. Kiek ilgai reikės to laukti? Ar taip pat, kaip Pietų Korėjos atveju – 30 metų? Ar gali šį laiką sutrumpinti vykstanti globali „informacijos“ ir „globalizacijos“, t.y. interneto revoliucija?
Trumpai apibendrinant galime teigti, kad pirmas iššūkis šiandienos demokratinei bendruomenei – tai „Kinijos modelio“ plėtra pasaulyje. Ar tikrai toks modelis gali būti sėkmingai pakartotas Rusijoje ir Baltarusijoje? Ar tai nepaskatins didelių ekonominių ir socialinių katastrofų šioje erdvėje, kur aklas „Kinijos modelio“ pritaikymas gali būti visiškai žalingas?
Manau, kad iš to išplaukia antras iššūkis – kaip demokratinei bendruomenei elgtis su nedemokratinėmis rinkos ekonomikomis? Pavyzdžių yra įvairiausių – nuo izoliacijos iki bendravimo be apribojimų. Tam tikra prasme atrodo, kad šaltojo karo periodas buvo patogesnis – viskas buvo aiškiau - izoliacija ir viskas. Dabar akivaizdu, kad nei izoliacija, nei visiškas atsivėrimas vienodai neveikia ir tenka ieškoti labai konkrečių sprendimų.
Trečias iššūkis, kuris mums ir yra labai konkretus – tai kaipgi elgtis su dabartine Baltarusijos valdžia. Baltarusijos režimo praeities nuodėmių sąrašas yra pakankamai ilgas. Šiuo metu matome šiokią tokią pažangą – politiniai kaliniai paleisti, Baltarusija dalyvauja ES pasiūlytoje „Rytų  partnerystės“ programoje. Tai atveria naujas galimybes, tačiau Baltarusijos valdžia turi suvokti, kad partnerystė reiškia abiejų pusių įsipareigojimą.
Europos Sąjunga per pastaruosius 20 metų įrodė, kad yra stipriausias instrumentas, garantuojantis demokratinės erdvės plėtrą. Europos Sąjungos įsipareigojimas „Rytų kaimynystei“ yra rimčiausias Europos Sąjungos įsipareigojimas demokratijos plėtrai į šią erdvę. Be abejo, tam reikės kantrybės, gebėjimo išlaikyti įsipareigojimą abiejose pusėse, gebėjimo dirbti su įvairiausiais režimais – nuo politinių aistrų „postoranžinėje“ Ukrainoje iki „demokratijai išdegintos žemės“ Baltarusijoje.
Bet svarbiausia yra mūsų ir Europos Sąjungos bei visos demokratinės bendruomenės įsipareigojimas šiai erdvei – į pažangą tenai nedelsiant atsakyti savo įsipareigojimų pažanga. Turime neprarasti kantrybės ir matyti „ketvirtos bangos“ perspektyvą, kuri ateis gal rytoj, o gal tik po 25 metų.
Ketvirtas iššūkis išplaukia iš trečio – mūsų įsipareigojimas jaunoms ir trapioms demokratijoms ir to įsipareigojimo apimtis. Kaip padėti jaunoms demokratijoms įveikti brendimo ir konsolidacijos sunkumus? Postsovietinėje erdvėje šiuos išbandymus įveikėme tik tie, kuriems tai padaryti padėjo Europos Sąjunga ir NATO, labai aiškiai parodžiusios savo įsipareigojimą. XX a. 10 dešimtmečio pradžios demokratija Rusijoje ar Baltarusijoje, tiksliau, tos demokratijos želmenys užduso vidiniame chaose, nepritekliuose, korupcijoje, taip tų šalių visuomenėms ir nesulaukus aiškios vakarietiškos perspektyvos, nes Vakarai, ko gero, nebuvo pasiruošę tokiam iššūkiui.
Dabar turime naują egzaminą – Ukrainą ir Gruziją. Nėra tik tų šalių reikalas tai, ar joms pavyks iš antro karto konsoliduoti savo demokratines sistemas, - net ir po to, kai teko atlaikyti karo su Rusija iššūkius. Kokia yra mūsų atsakomybė? Ar tikrai tik stebėti ir stebėtis, kad jiems patiems be mūsų pagalbos, be mūsų rimto įsipareigojimo ne viskas pasiseka?
Galima būtų vardinti dar ne vieną iššūkį – pavyzdžiui, kaip išplėtoti demokratiją Afganistano Goro provincijoje, kurią mes globojame, kur gyvenimo sąlygos ir gyvenimo santykiai daug kuo primena ankstyvą ar vidurinių amžių feodalizmą. Bet demokratinė bendruomenė turi ir didžiausią privalumą – jau daugiau kaip 60 metų pasaulis gyvena be didžiųjų kataklizmų – pasaulinių karų. Dar nėra buvę nei vieno didesnio karinio konflikto, kur demokratijos būtų kariavę tarpusavyje. Todėl vienintelis atsakas į iššūkį, kaip 60 taikos metų paversti, jei ne amžina taika, tai bent jau šimtmečių taika, yra vienintelis – demokratinės bendruomenės tolesnė plėtra. Su bangomis ar atoslūgiais, tačiau nuolatos ir pamažu. Nėra taip svarbu, kuriuo keliu eiti. Svarbu plėtra, ir mes negalime pasiduoti pagundai galvoti, kad tai nebesvarbu. Kad gerovę galima sukurti ir be demokratijos. Tai būtų pavojinga, trapi ir neilgalaikė saviapgaulė. Linkiu paprasčiausiai nepasiduoti šiai saviapgaulei.